meilės/kvepalų maniakė.

Noriu pirmiausia pasakyti didelį AČIŪ. Kodėl taip greitai pabaiga? tiesiog neturiu minčių, o išvis šita istorija yra lyg serialas, neturinti nei kažkokios minties, nei ką. Dabar bandysiu kažką kitokio (jei išeis), nauja istoriją pradėsiu rašyti. Taip, kad AČIŪ tiems, kurie , kad ir kiek buvo pertraukų - vis vien lankėsi, laukė ir skaitė.

Su pagarba JŪSŲ ispanė.

ačiū jums

nauja istorija - www.prisimink.blogas.lt

———-

Jaučiausi prastai. Labia prastai. Tas susipykimas su Tomu. Juk aš nenorėjau jo įžeisti. Nenorėjau pasakyti to, ką pasakiau. Po velniais, aš jį Dievinau. Ta naktis su juo, tie prisilietimai ir bučiniai. Aš jį myliu.

Vos tik prabudus, iššokau iš lovos. Turėjau su juo susitaikyti. Nusiprausiau, užsimečiau laisvas treningines kelnes, aptemtą baltą bliuskutę su iškirpte ir treninginį megztuką. Pagriebiau telefoną ir įsimetusi į kišenę, išėjau į lauką. Mašiną buvau palikusi pas Luką, todėl paskambinau jam.

- Klausau, sexuole, - suspiegė į ragelį.

- Labas rytas, mielas drauge, gal galėtum atvažiuoti su mano mašina ir paimti mane?- nusijuokiau.

- Am.. tuoj.

Atsisėdau terasoje ant kėdės, pasiėmiau cigaretę nuo staliuko ir užsirūkiau. Laukti ilgai nereikėjo. Trys cigaretės ir jis jau buvo čia.

- Labas, - pabučiavau į žandą.

- Ko ne su Tomu? - susiraukė jis.

- Susipykom.

Lukas išpūtė akis ir taip sėdėjo gal penkias minutes.

- Leisk mane prie vairo, turiu važiuoti pas jį, - atsidusau.

- Oi pavarai, mažyte, oi pavarai.. - nutęsė jis ir persėdo.

: : :

Nuvežus Luką namo, kuo skubiau patraukiau pas Tomą. Mašina stovėjo lauke. Jis namie. Švelniai uždariau dureles ir skubinausi prie jo durų. Atidarė gal po dešimt minučių. Su rankšluosčiu, kuris dengė tik apatinę kūno dalį. Visi jo raumenys, visas jo gražumas buvo per metrą nuo manęs. Norisi liesti, norisi dabar pulti ant jo.

- Ko prireikė? - piktas jo balsas išsklaidė mano mintis.

- Amm.. - nutęsiau.

- Neturiu laiko, Džei. - susiraukė jis ir jau norėjo uždaryti duris, bet aš pakišau koją į durų tarpą ir sutrugdžiau jam.

- Negali taip pasielgt, - susiraukiau.

- Viską galiu.

- Oj nee, negali, - prisimerkiau ir pastūmusi ranka duris priėjau prie pat jo.

Lėtai suėmiau už rankšluosčio krašto ir atvyniojau. Jis nukrito ant žemės. Ranka perbraukiau per dar šlapius Tomo plaukus ir kai paliečiau jo veidą, jo rankos jau buvo apglėbę mane. Ilgai jį kankinau, nedavusi bučinio. Jis užtrenkė duris, priglausdamas mane prie jų. Tada suėmė mane ir nunešė ant šalia esančios sofos. Švelniai paguldė ir nusmaukė mano kelnes. Tada susitvarkė su megztuku ir maikute. Perbraukė ranka per pilvą ir pasilenkė prie pat pat manęs.

- Negaliu pakęsti, kad būnu toks pažeidžiamas prie tavęs, - sušnabždėjo man į ausį.

- O aš tai labia mėgstu, žinok, - atsidusau ir įsisiurbiau jam į lūpas.

MYLIU Jį.

- myliu tave, Džei, - pabučiavo man į kaklą.

PABAIGA.

http://prisimink.blogas.lt/ nauja istorija. kai tik pabaigsiu šią.

Ta akimirka, kai pamačiau ją..buvo pati pačiausia, pati realiausia ir pati svarbiausia per visą tą laiką, kol jos nebuvo. Ir dabar ji čia, šalia manęs. Mano mašinoje. Dabar mano lūpos liečia jos lūpas. Ir tai, kas apima vien pažvelgus į jos akis..

- Atleisk, kad negaliu nutoti tavęs mylėjęs, - atsitraukiau nuo jos.

- Mažuti..aš tave Dievinu, supranti?? - švelniai prisilietė man prie veido.

Žinojau, kad ji mane išdavė su tuo ispanu. Bet ne šiandien apie tai galvoti. Išvis. Laikas pamiršti visą tą išsiskyrimą. Pamiršti visus pykčius. Dabar ji su manimi. Ir tai yra svarbiausia .

Atvežiau ją ten, kur pirmą kartą vienas kitam prisipažinom meilėje. Ten, kur visada bus ką prisiminti.

Atsisėdom ant žemės.

- Žinai, tą naktį viskas buvo tobula, - priglaudė galvą man prie peties.

- Žinau. - nusišypsojau.

- Ir tai, kas vyksta tarp mūsų..juk išties niekada nenorėjau, kad tai baigtųsi..

- Mieloji, tai ir nesibaigs, - pabučiavau jai į kaktą.

Ji per milimetrą atsitraukė ir pažvelgė man į akis.

- Su Hariu nieko nebuvo..jei tu dėl to..

- Šš, - nutraukiau ją, padėdamas pirtą ant lūpų. - neįdomus man jis. Puikiai žinau, kad tu esi MANO. Nors ir bučiavo tave, nor sir lietė..pamirškim, gerai? Nenoriu tavęs prarasti vėl, mieloji, nenoriu..

To užteko. Ji užlipo ant manęs ir pradėjo aistringai bučiuoti. Beliko mėgautis jos artumu. Beliko ją jausti.

: : :

- Kodėl turėsi grįžti? - trenkiau kumščiu į kapotą, o tada staigiai įsėdau į mašiną.

Džei sėdėjo šalia ir buvo susiėmusi už galvos.

- Žinau, žinau..sunku buvo aną kartą..bet jei iki dabar ištvėrėm, tai galk ištversim dar kartelį? - viltingai pažiūrėjo į mane ir bandė tiesti man ranką, bet aš negalėjau.

Nenorėjau dar kartą taip ilgai nematyti jos. Ne ne ne. nes tai, kas įvyksta nematant žmogaus..nežinant kur jis, ką veikia. Baisu. Nenoriu jos prarasti vėl. nenooooriu.

Važiavom tyloje. Neturėjau ką jai pasakyti. Nenorėjau pyktis, bet kiekvienas šiuo metu išleistas mano žodis, būtų tik pamatai naujam barniui.

- Tik nesakyk, kad dabar vėl prasidės audros.. - atsiduso ji ir susiraukė.

- Ir nesakau. - rėžiau.

- Mažuti, baik.

- Net nepradėjau.

- Nori pasakyt , kad dabar pyksi?

- Ne.

- Tai kodėl tyli?

- Nes nieko nenoriu tau pasakyti. Poto išvartysi dar ne taip. Ir vėl aš būsiu kaltas, kad tavęs nematysiu tiek laiko , o dar…

Nutilau. Jau būtų išsiveržęs koks piktas žodis.

- O dar kas??? A? išsiliek. Pati geriausia diena! Net antra. Šaunu, kad vakar nenorėjai! - staugė ji ir jau norėjo atidaryti dureles ir iššokti iš važiuojančios mašinos, kai aš staigiai sulaikiau ją už rankos ir sustabdžiau automobilį.

- Nerėk.. - atsukau jos veidą į save.

- Kaip man nerėkt?!

- Paprastai..

- Pasakyk ką norėjai pasakyti. - susiraukė.

- O dar tampaisi su visokiais neaiškiais ispanais ir laižaisi su kiekvienu ! - nesusivaldžiau.

- Pakaks, - ištraukė ranką ir atidariusi dureles išlipo ir pradėjo eiti link savo namų.

Ne nu. Smagumėlis.

- Džeine, palauk!

Išlipau iš manšinos ir aš ir pradėjau ją vytis. Bet ji nė nemėgino sustoti. Buvom jau arti jos namų, taip, kad eiti jai daug nereikėjo.

Vos pasivijęs ją, sulaikiau už rankos.

- Mažyte, bet taip juk ir yra..

- Sulaikei mane tam, kad dar kartą supykdytum??? - šužaibavo.

- Ne..tiesiog..manai man nepikta apie visokius Harius išgirst?

- Žinau, kad pikta , bet neturi jokios teisės man… - čia ji užsičiaupė ir užsiėmė už burnos.

- Neturiu teisės, ane? Neturiu teisės..ok. ate, Džei, - mirktelėjau ir apsisukęs nuėjau.

Neturiu teisės jai aiškinti. Kaip taikliai pasakyta. Juk aš jai niekas. Turbūt tai ji norėjo pasakyti. Ok. Tebūnie taip.

ačiū , mielieji, už tai, kad skaitot, komentuojat, spaudžiat “patiko”. Ačiū, kad leidžiat istorijai vėl gyventi. Jūsų ispanė.

:::

Nežinau, ką tuo metu jautė jis, bet mano keliai sulinko, veidas išblyško, o noras jį paliesti didėjo kas kiekviena sekunde. Nusišypsojau. Tik tai tesugebėjau padaryti. Jis buvo sutrikęs, akys bėgiojo po visą kiemą. Atsitiesęs pradėjo lėtu žingsniu eiti link manęs.

- Džeine.. - palietė mano veidą.

- Sveikas, - šyptelėjau.

- Ei, Tomai, kur ten nuėjai? - pasigirdo šaižus blondinės balsas.

Jis nereagavo. Nei į ją, nei į kitus garsus. Tiesiog lietė mano veidą, o poto..greitu judesiu prisitraukė prie savęs. Taigi. Buvau jo glėby. Gavau tai, ko šiandien norėjau. Buvau jo. Visiškai visetėlaičiai JO.

- Kad tu žinotum kaip aš tavęs pasiilgau, Džei.. - įkvėpė manęs.

Jo veidas buvo virš manojo. Jis kvėpavo man į plaukus, o aš buvau prispausta prie jo krūtinės. Ir dabar skraidžiojo milijonas drugelių. Tų tikrųjų. Kai norisi jo vis daugiau, kai nebeužtenka būti tik apkabinamai. Kai norisi jo bučinių, jo glamonių, norisi jo meilės.

- Aš tave myliu.. - išspaudžiau.

Taip, po šitų žodžių jis mane pabučiavo. Ir žinau, kad dėl TOKIŲ akimirkų gyventi verta. Prisilietimai,atstojantys visus pasaulio milijonus. Lūpos, kurių nekeisčiau į nieką. Ir rankos, į kurias esu pasiruošusi atiduoti visą save. Išmokei laimę matuoti tavo žvilgsniais ir prisilietimais, lūpose paskęsti. Ir palikti viską TOLI,kai esu su tavimi. Mintyse tyliai prašau laiko,kad jis sustotų, ir padovanotų man tavęs truputį daugiau…

- Kas čia dabar??? - vėl tas šaižus balsas ir stuktelėjimas man į petį.

Bučinys nutrūko ir mano mylimojo glėbys atsitraukė.

- Vera, kas tau yra? - susiraukė Tomas.

- Kas ji? - susiraukiau ir aš. Buvau visai pamiršus tą jų apsikabinimą. Hm. Dar viena KONKURENTĖ?

- Veronika aš. O kas TU? Ko čia prie Tomo lyzinies? - dar kartą stuktelėjo man.

- Ei, ei, ei, tau kažkas nepatinka? - įniršau.

- Mažyte, einam. Mums reikia apie daug ką pakalbėti.. - švelniai suėmė man už rankos Tomas. - Veronika, ji yra man VISKAS. Tavęs su ja nepalyginsi. Tu neturi nieko, ką turi JI. Ničnieko. - šyptelėjo ir pradėjo vesti mane link savo mašinos.

- Ką tu pasakei???? - suspiegė ji ir visi buvom apdovanoti esančių lauke žvilgsniais.

- Ką ir girdėjai, sutre, - mirktelėjjau jai.

Buvau taip pamaloninta viduje po Tomo žodžių. Jaučiau didelį triumfą prieš tą idiotę.

- Tavęs, kale, nieks nečiulbina, - vėl suklykė.

- Kaip tu mane pavadinai? - sustojusi atsisukau į ją grėsmingu žvilgsniu.

- Kale. - piktai pakartojo ji.

- Džei, mieloji, nebūk tokio lygio kaip ji. Einam, gerai? - pabučiavo man į plaukus, ir apsikabinęs vėl vedė link mašinos.

Taip, savo laiko, skirtu Tomui, tikrai neišvaistysiu tai beprotei. Suėmiau Tomo laisvą ranką ir leidausi normaliai vedama.

Jis atidarė man mašinos dureles ir pats po kelių sekundžių buvo su manimi joje.

- Aš tave myliu, - dar kartą tarė, žvelgdamas man į akis ir išvažiavo iš kiemo.

Bijau prarasti, bijau netekti to , kas brangu. To, kas BRANGIAUSIA. Nemokėti išsaugot, nemokėti branginti, užsimerkti. Apkabinčiau ir nepaleisčiau, tavy paskęsčiau, blakstienom kutenčiau, tik NELEISK sugriauti to,kuo gyenu. Tik prašau,neleisk.

: : :

Žinojau kur važiuosim. Tas pats kelias, tos pačios širdys, kurios tiesiog plaka tik iš meilės vienas kitam. Nes jei prieitume kryžkelę, vis vien taip stipriai laikytume vienas kitam už rankos. Nes mūsų niekas nebegali išskirti. Nei laikas, nei atstumas. Niekas.

Ir kai esi hipnotizuojama jo žvilgsnio, o dėl šypsenos, rodos paaukotum viską, supranti,kad vėl rizikuoji viskuo, kad tik būtum laimiga. Eilinį sykį bandai, ir nepaisant bandymų, kurie širdutėje paliko randus,eini toliau. Ir suvirpa širdelė, kai sakai,kad niekad neišeisi, kad pasiliksi, o rytais man neši į lovą kavą.

Velk mano plaukus kaip ir anąkart, pasisodink mane ant kelių, stipriai apkabink, ir bučiuok man kaklą. Ir leisk kvėpuoti tavim. Kad liūdesiukui pasibeldus, turėčiau tave šalia. Vadink mane savo pavyduku, erzink mane ir bučiuok , kai labai pykstu.

- Pameni šią vietą? - sustojęs palietė mano kaklą.

- Kaip aš galėčiau užmiršti?? - prisilenkiau ir pabučiavau jį.

- Sveikas, seni, - vos atidaręs duris išvydau Luko veidą.

- Labas. Užeik, - atsižiovavau ir užtrenkiau duris jam įėjus.

Dabar buvo gal dešimta valanda ryto. Jis gaus į galvą už tai, kad taip anksti įsiveržė.

- Aš tuoj eisiu, žėk. Pas mane šiandien tūsas, taip, kad užeik. Gerai?

- Nežinau…

- Prašau, Tomai, - stuktelėjo į petį ir išėjo.

Buvau dar miegantis, todėl ničnieko neišėjo sumąstyti, galva neveikė ir tiesiog…ai, einu miegot.

: : :

Privažiavau Luko namą, kur veiksmas jau buvo gana senokai prasidėjęs. Kiek spėjau pastebėti, parkuodamas mašiną, pažįstamų buvo gana daug. Išlipau iš mašinos ir atsirėmęs į dureles, išsitraukiau cigarettes. Vos prisidegęs, pamačiau artėjantį moterišką siluetą link manęs.

Daili blondinė vis labiau artėjo. Nežinau ar ji eina pas mane, ar vaikšto, kur žiūri. Ji asmeniškai man buvo nė kiek neįdomi, bet Lukas turbūt norėjo, kad aš su ja susipažinčiau. Taigi..

- Sveika, - šūktelėjau jai, kai ji buvo gal šešiais žingsniais nuo manęs.

Lėtai pakėlė galvą ir nusišypsojo.

- Turi cigaretę? - šyptelėjo ir priėjo prie pat manęs.

Ištiesiau jai pokelį ir pridegiau, vos tik cigaretė atsidūrė jos lūpose. Veido bruožai buvo nuostabūs. Kaip ir figūra. Tik ji neturėjo kažko..neturėjo tų akių, kurių ieškau kiekvienoje merginoje, kiekvienam miesto lange. Ir neturėjo to sarkastiškumo, to nesuvaldomumo. Ech. Ji nieko neturėjo, ką turi Džei. Nei viena neturi.

- Kuo vardu būsi? - paklausiau, kai ji atsirėmė į mašiną šalia manęs.

- Veronika. - šyptelėjo.

- Malonu.

- O tu neprisistatysi? - įtraukė dūmą ir išpūtė tiesiai man į veidą.

- Tomas.

- Ir man malonu, Tomai, - prikando lūpą.

Nežinojau ką darau. Tikrai. Ištiesiau ranką ir perbraukiau per jos veidą. Oda buvo tokia švelni, kad norėjosi ją liesti visą ir nenustoti.

- Ką tu darai? - nusijuok ji.

- Atleisk, - panarinau galvą ir pradėjau juoktis.

Kvailys.

- Žinai, aš katik atvažiavau, einu į vidų. Gal dar susimatysim, Veronika. - mirktelėjau jai ir išmetęs cigaretės nuorūką, nuėjau į namo vidų.

Jau kas dėjosi čia, tai Dieve apsaugok. Pulkas žmonių, šokančių belekur, belekaip su belekuo. Prie dj’aus pamačiau stovintį Luką ir braudamasis pro žmones, bandžiau nusigautiiki jo.

- Sveikas, tūsovčike, - šyptelėjau.

- Ooo, Tomuk, - išsišiepė jis.

- Tai ką, nori savo namus nugriaut? - beviltiškai pažiūrėjau į jį.

- Aha, - dar labiau išsišiepė ir padavė man butelį alaus, - žmogau, atsipalaiduok. Mačiau tave lauke su Vera.. - nutęsė.

- Tik nesakyk, kad tu prikišai prie to nagus…- prisimerkiau.

Jis tik iškėlė rankas, sakydamas “nieko nepadariau”.

- Tūsinkis, - trenkė kumščiu į petį ir nuėjo.

Okei. Tūsinsiuosi.

Lukas nuėjo į virtuvę, o aš bandžiau surasti Veroniką. Verą. Vėl broviausi pro begalę žmonių, kol pasiekiau lauko duris. Išėjau į gryną orą. Dvigubai daugiau mašinų, nei buvo, kai atvažiavau ir trigubai daugiau snukių, sėdinčių ir stovinčių lauke, su cigaretėm rankose.

- Ei, Tomai, ateik čia, - pasigirdo meilus šūksmas ir prie suoliuko pamačiau Veroniką su draugėm.

Nusišypsojau ir pradėjau eit prie jų.

- Merginos, čia Tomas, - vos tik priėjau, truktelėjo mane į savo glėbį.

- malonu, merginos, - šyptelėjau, bet jaučiausi gan nejaukiai.

Taip prastovėjom gal dešimt minučių ir klausiausi kaip jos plepa apie baxūrų neištikimybes, naujas parduotuves ir kaip yra sunku būti moterim. Gaila, kad nebuvau prigėręs tiek, kad juokčiausi iš kiekvieno jų žodžio. Tikrai gaila. Vera skundėsi, kad jai šalta, nors visi sakė atvirkščiai. Teko ją apkabinti. Trynėsi, muistėsi ji ir kartais pabukdavo galvą į mane, lyg norėdama pabučiuoti, bet aš apsimesdavau esąs nesuprantantis ko ji nori.

- Gali pridegt? - pabudino mane Vera, su cigarette lūpose.

- O taip, žinoma, - šyptelėjau ir išsitraukiau žiebtuvėlį.

- Ačiū, zuiki, - apdovanojo mane šypsena.

Išsitraukiau cigaretę ir jau norėjau prisidegt, bet Veronika stuktelėjo man į ranką ir  iškrito žiebtuvėlis. Pasilenkiau jo paimti ir atsikeldamas pamačiau ją. Džei. Stovinčią gal 5 žingsniai nuo manęs. Ir štai tos tobulos akys, tobula ji. Mano širdis sustojo.

Jis mane užtempė į antrą aukštą ir įsileido į savo kambarį. Nusivedė prie lovos ir švelniai pasodino.

- Sexuole, kodėl verki? - išsigando pamatęs mano ašaras ir suėmęs mano veidą, nykščiais nuvalė jas.

- Tiesiog..viskas taip..kitaip..- kūkčiojau.

- Mažyte, viskas taip pat. - glostė mano plaukus ir priglaudė mane prie savęs.

- Tokia sumaištis..

- Ššš…nusiramink.

Taip prasėdėjom gal pusvalandį. Per tą laiką pro šias duris įėjo gal dešimt porų, manydami, kad kambarys laisvas ir norėdami šiek tiek pasismaginti. Atsigavau. Luko glėbys ir TA PATI šiluma - gydė. Gydė labiau, ir greičiau nei maniau.

- Tai kaip tau sekėsi, ispaniete mano? - šyptelėjo, atitraukęs mane nuo savęs.

- Neklausk. - nusijuokiau.

- Kodėl? - pakėlė antakius, - tai jau radai pakaitalą Tomui, ane?

- Pats žinai, kad šneki nesamones. - susiraukiau.

- Sklinda kitokie gandai, sexuole.

- Aha..

- Haris ten kažkoks, ane?

- Oho, koks tu informuotas, - nustebau.

- Apie savo geriausią draugę juk viską reikia žinoti, argi ne taip? - nusijuokė ir suvėlė man plaukus.

- Nu..jeigu jau prakalbom apie tą “geriausiųjų status”, tai kaip ten su Sara viskas? - pažvelgiau jam į akis.

Jos buvo tokios tuščios, kai užsiminiau apie ją. Tokios negyvos ir lyg pilnos skausmo.

- Žinai, viskas tikrai pasikeitė, Džei. Be tavęs ji kažkaip nuprotėjo. Tikrąja to žodžio prasme. Jai kažkas negerai..pati turi su ja pakalbėti ir viską išsiaiškinti. Ji tiesiog manęs atsisakė. Kaip draugo, kaip pažįstamo. Pasiuntė milijonus kartų. Aš tiesiog.. - jis nutilo.

- Lukai.. - apkabinau jį.

Žinojau kaip jam skaudu. Jis ne iš tų, kurie tiek metų bendraudami su žm0nėmis taip lengvai numoja į juos ranka, vos tik jie kažką ne taip padaro.

- Viskas gerai, sexuole, - pakėlė mano veidą, - tai ką ten pasakojai apie tą Harį? - nusijuokė.

- Ne nu, - trenkiau kumščiu jam į petį, - nemirštantis tu, - šyptelėjau.

- Tai ne, - padarė “aš kietas” mimiką.

- O kaip..Tomas? - nuleidau akis žemyn.

- Žinojau, kad neištversi ilgiau nepaklausus, - pradėjo žvengt, bet kai pamatė, jog man nelabai juokinga - nustojo. - jis čia.

- Umm..

- Gal tave nuvest pas jį? - vėl vos tvardė juoką.

- Nu nežin…

- Ok. - paėmė mane už rankos ir greitai pakėlęs nuo lovos, pradėjo vesti link durų.

Ir vėl ta nerimo banga. Tik tas laikymas man už rankos buvo vienintelis išsigelbėjimo ratas didelėje jūroje. Nulipome žemyn ir jis nuvedė mane į svetainę. Dabar jau girdėjosi visokių kalbų. Ir “Oo. Čia juk Džeinė”, “Sveika sugrįžus” ir taip toliau.

Apėjom visą svetainę, bet Tomo nemačiau. Tada Lukas nusitempė mane link lauko durų.

- Gal žinai..eik viena, gerai? Aš ten tik trukdysiu.. - susiaukė.

- Am..

- Sėkmės, sexuole. Jei ką, aš būsiu su Iza mano kambary. - nusijuokė ir patraukė tolyn.

Likau viena. Išėjau į kiemą. Čia buvo gausu snukių. Kaip ir visur. Nusišypsojau. Akimis ieškojau taip seniai matyto ir taip išsiilgto veido.

Toliau prie suoliuko stovėjo trys panos ir rūkė, kai prie jų priėjo tas, kurio taip senai nemačiau. Mano kojos lyg suakmenėjo, bet kažkodėl pradėjau eiti link jų.

Jis apkabino vieną iš ten esančių panų ir pridegė jai cigaretę. Stebėjau kiekvieną jo judesį. Jis stovėjo atsukęs nugarą, bet tikrai žinojau, kad ten TOMAs. Mano Tomas.

Kai jau buvau gal 5 metrai nuo jo, jam iškrito žžiebtuvėlis iš rankų ir keldamas jį, jis atsisuko. Ir pamatė mane.

Na ką, pradedu įsijausti į Džei. Ačiū jums.

:::

Galvoje tvyrojo begalė minčių. Daugiausia apie Tomą. Kažin ar jis man atleis už bučinius su Hariu, už tą menką meilės susvyravimą. Bet visgi aš esu čia ir dabar. Ir tikrai žinau, kad kai jis bus prie pat manęs - nebegalės atsispirti, ir vėl kvėpuosim vienas kitu.

Važiavau lėtai. Nežinojau ką pasakyti nei Lukui, nei jam. Nežinojau kaip įeiti, kaip paaiškinti tokį staigų pasirodymą. Net ėmiau dvejoti ar išvis VERTA. Protas sakė, kad esu visiška idiotė, o širdis net neleido pamėginti sustabdyti automobilio. Kelios minutės ir aš jau būsiu pas Luką. Kelios minutės, kurios virto tikra amžinybe. Kai kas metrą artėdama, vis labiau bijojau. Bijojau žodžių, kurie bus pasakyti man. Bijojau, kad neturėsiu ką pasakyti, neturėsiu kaip pasiteisinti ir tiesiog nebemokės manęs mylėti taip, kaip mylėjo anksčiau. Nebemokės šypsotis ta šypsena, kurią aš įsimylėjus, nemokės bučiuoti tais bučiniais, kuriems aš niekada nebūsiu abejinga ir tiesiog..nemokės būti tuo Tomu, kurį palikau ir išskridau.

Luko kiemas buvo pilnas žmonių. Dauguma pažinojau, bet niekas kaip ir neatkreipė dėmesio į naują apvykusį svečią. Prisiparkavau netoli jo garažo, prie jo mašinos. Čia visų buvo per daug. Ir svarbiausia  - viskas buvo svetima. Nežinau kodėl. Ne taip.

Lėtai išlipau iš mašinos. Giliai įkvėpiau. “Džei, tu gali” - kartojau sau ir užtrenkiau mašinos dureles. Lėtai žengiau žingsnius, kol priėjau pievelę.

- Labas vakaras, panele, - mirktelėjo blondinas, rūkantis cigaretę.

Jis sėdėjo ant suoliuko ir žiūrėjo tiesiai man į krūtinę. Kiek man teko įžvelgti jo veido - nepažįstamas. Ir gerai. Nenoriu, kad visi žinotų, jog esu čia. Išvis. Staiga nebenorėjau čia būti. Viskas per greitai. Smegenys nesugeba apdoroti visko.

- Amm. - šyptelėjau ir ranka perbraukus per savo plaukus pagreitinau žingsnį ir prisiartinau prie durų.

Viduje buvo kažkokia sumaištis, ta garsi muzika, belekiek snukių ir šaižus visų juokas, kuris spengė ausyse. Buvau visiškai pasimetusi ir svyravau kaip kokia girta. Jei ne aukštas vyrukas, atidaręs duris, norėdamas išsmukti parūkyti - būčiau taip ir likusi stovėti lauke, prie durų, taip ir nedrįstanti jų praverti.

- Atleisk, - švelniai pastūmė mane ranka, kad galėtų praeiti ir nusišypsojo.

Nesugebu nei žodžio pratarti. Fainai, ane? Bet dabar, kai durys buvo atidarytos, neturėjau kur dėtis. Turėjau įeiti.

Šurmulys, žmonės šokantys belekur ir belekada. Buvau nuo to atpratusi. Ir kas keisčiausia  - man tai buvo lyg kažkas NAUJO. Nematyto. Buvau pasimetusi, nežinojau kas man darosi ir tai labiausiai trikdė. Bet labiausiai supanikavau, kai į mane atsitrenkė juodaplaukė mergina ir vos neapipylė alumi, kurį nešė dešinėje rankoje.

- Ahh, atleisk, - nusijuokė ir jau norėjo eit, bet pamačiusi mano veidą, sustojo, - Džei? Čia tu? - iš nuostabos jos veidas nustėro.

- Izabele? - sumišau.

- Negali būti, - suspiegė ji ir išmetusi alų, puolė ant manęs.

Nežinojau ką daryti, bet į protą atėjo tik mintis ją apkabinti. Taip, kad tai ir padariau.

- Lukas žino, kad tu čia? - paleidus mane darėsi.

- Ne..Iza..gal ne kaip ir skamba, bet aš..siurprizą žinai..daryti čia va ..norėjau..tai..nesakyk, gerai niekam? - mikčiojau.

- Oo, mieloji, žinoma. Leisk, aš bent parodysiu kur jis yra , - šyptelėjo, - nekaip čia gavosi. Matai, vakarėlį jis padarė..kažkokia tu man keista. Ar tik nesergi? - pylė žodį po žodžio, sakinį po sakinio ir tempė mane nežinai kur.

Galva sukosi, širdis plakė vis greičiau, o protas buvo totaliai aptemęs.

- Nežinau kas man yra..viskas taip keista..taip greitai.. - vos išspaudžiau.

Mes sustojom ir ji pirštu parodė į virtuvę, kur pagaliau pamačiau tą TIKRĄ, nebe svetimą veidą. Lukas stovėjo atsirėmęs alkūne į spintelę ir gėrė alų. Šalia jo stovėjo trys vaikinai, kurie linksmai prikolino.

Gal ir gerai, kad niekas nepastebi manęs čia. Labia gerai. Išprotėčiau.

Lėtai pradėjau eiti link virtuvės, kai Lukas atsitiesė ir paspaudęs rankas su vaikinais, pradėjo eiti iš ten. Nežinojau ką daryti. Pradėjau eiti atgal ir žvilgsniu juos sekiau. Vaikinai nuėjo link durų pusės, o Lukas patraukė į svetainę. Ėjau paskui jį, tik šiokiu tokiu atstumu. Broviausi pro begalę žžmonių ir pagaliau pasiekiau tikslą. Svetainė. Nors joje trainiojosi ir šoko belekiek liaudies, akimis suradau Luką.

Priėjau prie jo iš nugaros ir nieko kito nesugalvojau, kaip tik apkabinti.

- Izabele, mieloji, nenori išgert? - atsisuko jis, suėmęs mano rankas.

Mūsų akys susidūrė ir įsitvyravo tyla.

- Labas.. - išlemenau, o mano akys prisipildė ašarų. Nebegaliu jau ištverti.

- DŽEI??????? - apšalo jis ir suėmęs mano rankas papurtė. Tada suėmė mano veidą ir stipriai pabučiavo į kaktą. Apkabino ir laikė gal valandą. - Mieloji. Kaip čia taip..palauk, išvesiu tave iš šito beprotnamio.

Jis suėmė mane už rankos, o aš nieko negalėjau pasakyti. Nepavyko ištarti nė žodžio, tik jaučiau, kaip mano žandais riedėjo ašaros. Ašaros, kurios nebuvo liūdesio, bet nebuvo ir džiaugsmo. Nežinojau kas vyksta.

šiek tiek susimėtymas, na, bet toliau stengsiuosi kuo išsamiau. Ačiū, kad skaitot. jūsų ispanė.

p.s. labiau suprast šį įrašą padės 36. :) kai kurios merginos neperskaitė jo.

~~~~~~~

Gulėjau įsikniaubus į pagalvę ir jau mąsčiau pabėgimo planą, kai išgirdau atsiveriant durims.

- Džei, aš pakalbėsiu su tėčiu.. - atsisėdo šalia mama.

Mano akys nušvito. Tai reiškia, kad aš skrisiu atgal??? Greitai atsikėliau ir apkabinau ją.

- Žinau, kad įkalbėsi jį, - mirktelėjau.

- Nieko nepažadu, - pakėlė rankas.

- Aha. Myliu tave.

- Aš ir, Džei. - pabučiavo man į kaktą. - jis šiandien naktį grįš. Taip, kad tu jau krautis daiktus gali. Užsakysiu tau bilietą internetu. Jis negalės pasakyti ne mums abiems. Tik turėsi pažadėt nenugriauti namų..ir neįsivelti į jokius konfliktus, supratai?

- Būūtinai! - sušukau ir kai tik ji išėjo iš kambario, stryktelėjau prie spintos.

Susikrauti daiktus nėra taip sunku. Kai pagalvoji..man nieko net ir nereikia. Tik keletos palaidinių, šortukų, džinsų…o gaš.

: : :

Tai buvo pirmas rytas, kurio taip laukiau. Nekantravau išvysti savo..nekantravau išvysti Tomo. Nežinau ar dar turiu teisę jį vadinti SAVU. Ar jis tikrai dar MANO.

Daiktai buvo sukrauti ir man beliko laukti mamos galutinio žodžio. Kada. Išlipau iš lovos ir nuėjau į vonią. Akys buvo patinusios. Nuo vakarykščio žliumbimo. Visada taip.

Gal dešimt minučių šaltu vandeniu prausiau veidą. Palindau po dušu. Norėjau grįžti tobula. Kad kiekviena mano kūno vietelė trauktų Tomą.

- Džei, tu duše? - pasigirdo spiegiantis mamos balsas.

- Jooo, - suspiegiau ir išjungiau vandenį.

- Paskubėk, po dviejų valandų tavęs atvažiuos, - pasakė ir užtrenkė kambario duris.

Greitai įsivyniojau į rankšluostį, išlipau iš vonios, išsivaliau dantis ir nubėgau į kambarį. Ant stalo gulėjo mano vakar pasirinkti rūbai, kuriuos turėčiau šiandien dėvėti. Visai nenusivyliau savo vakarykščiu skoniu. Juodos blauzdinės, šortukai ir balta, išryškinanti krūtis, palaidinė.

Švytėjau.

: : :

Net aptemo protas, kai vėl sėdėjau lėktuve. Tašėje susiradau tą patį grotuvą. Tomo. Pasileidau tą pačią muziką, tik dabar man ji teikė džiaugsmą, o ne liūdesį. Dabar jos klausiau ne su viltimi, kad jis manęs neužmirš, o su viltimi, kad jis mane vis dar myli ir tikisi, kad aš grįšiu. Nežinau kaip nupasakoti tą jausmą, kuris taip giliai manyje. Aš tarsi visa drebėčiau iš tos laimės, kad pamatysiu jo šypseną. aš tiesiog…

Pabudau tik todėl, kad šalia esanti mergina suspiegė iš baimės.

- Kas nors atsitiko? - susiraukiau.

- Aš tiesiog..bijau nusileidimų. - virpėjo ji.

- Ach na..

Man netilpo į galvą jokios kitos mintys. Tik ta, jog aš vėl savo šaly. Jog mane nuo jo skiria tik keliolika kilometrų ir tai, kad aš jį velniškai myliu.

Iš oro uosto mane pasiėmė mūsų darbininkas Rikardas. Visą kelią pasakojo, kaip namus prižiūrėjo ir kaip manęs visokie draugai ieškojo. Klausinėjo ar grįžus, ar sveika, kaip man sekasi. Žodžiu, gavo jis to dėmesio.

: : :

 Namai. Kai tik Ri išėjo, atnešęs mano daiktus į taip išsiilgtą kambarį, aš kritau į lovą ir užsimerkiau. Pagaliau viskas grįžo į savo vietas. Telefonas jau buvo mano rabkoje ir dabar tik svarsčiau kam gi pirmam paskambinus.

Nor sir velniškai norėjau pamatyti tiek Tomą, tiek Luką - jiems neskambinsiu. O gal padaryti siurprizą?

Nuėjau prie veidrodžio, pasitvarkiau plaukus ir giliai įkvėpusi, nulipau žemyn.

- Ri, kur tėčio mašinos raktai? - suspigau ant viso namo.

- Ant stalo, panele.

- Kurio? - perverčiau akimis.

- Svetainėje.

- Ačiū.

Pagriebiau raktelius ir nuskubėjau į kiemą. Žinojau, kad pas Luką vyksta vakarėlis. Taip, kad pirmyn, Džei.

Ir tada įėjo tas, kuris šiuo metu labiausiai jaukia mano gyvenimą. Haris buvo nelauktas. Lyg ta dovanėlė, kuri per Kalėdas guli įpakuota į ryškų raudoną popierių, su baltais taškeliais ir ilgu kaspinu. Tu nežinai kas tai yra, nežinai ar tau patiks. Man jis patinka. Ir tai yra baisiau už viską tiek man, tiek Tomui. Nes niekada nesugebėsiu pamiršti jo, bet galėsiu būti su Hariu ir tik prisiminti apie jį. Ar aš labia savanaudiška, jei noriu turėti juos abu? O gal ta Ispanija mane tikrai tiek paveikė, kad nebežinau KO NORIU. Ir jei man dabar reikėtų rinktis..aš pasirinkčiau JĮ. Tik kurį???

Ir ką atsakyti į tokį klausimą “Tau viskas gerai?” , kai prie tavęs artėja tobulas vaikinas, su Dieviška šypsena ir spindinčiomis akimis. Kai jis prisėda prie tavęs, suima tavo virpusią, nuo ašarų sudrėkusią ranką ir pabučiuoja savo tobulomis lūpomis. O tada tūkstančiai drugelių pasklinda viduje ir pažįstamas vidinis balsas kužda į ausį “tu jį tuoj įsimylėsi”. Juk tiek mažai reikėjo, kad pamilčiau jo akis, tai manot daug reikės, kad pamilčiau jį visą??

Ir jei ne tas laiškas, jei dabar nežinočiau, kad Tomui rūpiu..aš pulčiau Hariui į glėbį. Pulčiau taip, kad prašyčiau niekada nepaleisti, nepalikti, neišeiti. Bet tai, kas buvo parašyta tam laiške, neleidžia man ištrinti, panaikinti, neleidžia ištrūkti iš tų prisiminimų, iš laimingiausių dienų su tuo žmogumi, kurį MYLIU. Išvadų šįkart nedarysiu, tiesiog pasistengsiu nusigauti iki savo šalies, pažvelgti Tomui į akis ir pasakyti kaip jį myliu, o dar kai žinau, jog jis man buvo IŠTIKIMAS. Tiesiog noriu dar truputį jį mylėti, nenoriu prarasti to jausmo, kuris taip giliai manyje ir jei reikės, aš saugosiu jį. Sienomis apstatysiu, tvoromis, gyvatvorėmis užbarikaduosiu, kad niekada nepabėgtų. Nes juk Tomas man svarbesnis už visus pasaulio milijonus. Juk jis ir yra TAS.

- Man tikrai viskas gerai, - išsišiepiau ir atsisėdusi nusivaliau ašarotas akis.

- Matau, - mirktelėjo ir suspaudė man ranką.

- Netikėk jei nenori, - buvau šiek tiek sarkastiška.

Šiek tiek. Chi. Pranokstu pati save. Kodėl kai man yra tikrai blogai, vaidinu, kad nieko nėra?

- Tomas?

- Neeeee.

- Aišku. Tomas. - šyptelėjo.

- Tiesiog nekalbam apie tai, gerai?

- Kaip nekalbėt, Džei??? Ką? - susinervino ir paleido mano ranką. - tu neatsiliepi į manuosius skambučius, tyli sau viena. Tai kaip man NEKALBĖT APIE TAI???> Lyg nieko ir nebūtų buvę, ane? O dar tie bučiniai… - užsimerkė ir susiraukė, - mania aš taip greitai juos pamiršiu? O gal irgi NEKALBAM APIE TAI????

- Hari…aš tiesiog…

Jis atsistojo. Nuėjo prie lango ir kumščiais atsirėmė į palangę.

- Susitaikėt?

- Ne..Hari..

- Aha.

- Tai, kas nutiko tarp mūsų..

- Buvo klaida, aš niekada nepamiršiu savojo Tomuko Debiliuko, jis visada bus tas vienintelis, taip , kad pamiršk viską, Hari, tu per didelis idiotas, kad su tavimi būčiau, - pamėgdžiojo mane jis ir tada įniršęs trenkė kumščiu į sieną.

- Hari.. - atsistojau ir bandžiau prieiti prie jo.

- Ne, Džei, man tavo užuojautos nereikia. Iki, - mirktelėjo ir ėjo prie durų, - gydyk savo žaizdas. Adios, mažyte, - mirktelėjo ir išėjo.

Na ką, likai vėl viena, Džeine. Tik su savo skausmu.

O dabar laikas veikti. Skrendam ten, kur visas tavo gyvenimas PAUZĖJE.

: : :

- Noriu aplankyti Sarą, - įjungiau “maloniosios Džei” balsą.

- Bet Džeine, tu juk supranti, kad mes su tavimi skristi negalim? - susiraukė mama.

- Tai ką aš ir sakau… - pradėjau tąsyti savo grandinėlę, - važiuosiu… - ir patyliukais pridūriau , - viena….

Jei mama būtų atsisukusi ir nepamačiusi mano šypsenos, turbūt vožtų į galvą.

- Prisisvaigai.

- Nu maaaaaam.

- Jokio būdu.

- Prašau!!!

- Džei, ne.

- Bet KODĖL? Tai jūs atitempėt mane į šitą šalį, ką net savo draugų aplankyt negaliu??? Žadėjai, kad galėsiu! Ir gerai. Mirinėsiu savo kambary.

Eidama nuspyriau kėdę. Net nežinau kodėl. Pasimaišė kelyje. Nu ir gerai. Tegul. Dukros neturi.

Nuo stalo šlapiais pirštais paėmiau dar vieną jo laišką. Jaučiausi klaikiai. Vien ta mintis, kad Sara man melavo..kaip ji taip galėjo? NIEKADA per visą mano gyvenimą ji nėra šitaip sumelavus. Mano depresijai prisidėjo ir dar vienas dalykas. Aš išdaviau Tomą. Jis manęs ne, o aš jį taip. Tai siutino, tai smerkė. Ir žinojau, kad jei mūsų daugiau nebebus, kalta liksiu tik aš. Rankos drebėjo, nenorėjau su niekuo kalbėti, nenorėjau nieko matyti. Tas nutikimas su Hariu..tie bučiniai. Negerai.

Nors telefonas nenutyla, jis manęs ieško. Nenoriu, kad apimtas nežinios atvažiuotų į namus, bet kalbėti su juo irgi negaliu. Nežinia. Nieko nebežinau. Viskas sujaukta mano galvoj ir jaučiu kaip artėju ties išprotėjimo riba. Aš noriu Hario, bet po pokalbio su Tomu.. kas man darosi? Aš tokia..aš tokia..tokia užsilaginus..tokia.. O Dievulėliau.

Ašaros riedėjo skruostais, bet aš norėjau dar. Norėjau išprotėti. Norėjau smerkti save, kaltinti dėl visko. Juk AŠ išvykau. Palikau jį laukti. AŠ išvykau ir tik AŠ..tik AŠ jį įskaudinau, o jis manęs ten laukė. Gal dar laukia. Jis nieko nedaro tik laukia ir laukia. Po velniais, kaip aš savęs nekenčiu.

Atidariau laišką, kuris buvo pažymėtas numeriu 64. Nenorėjau antro, ėmiau bet kurį.

Pasklido jo kvapas, atrodė lyg jis būtų čia, šalia.

“Lieku už durų, už grandinėmis sukaustytų paslapčių, už to, prie ko šimtmečius besiveržiant jau pamečiau pusiaukelėj save, mintis pavėjui išmėčiau ir sielą savo rankomis susižalojau, krauju paženklinau ir nuo tilto nustūmiau.

Ateinu pas Tave, mano meile, atidaryk duris ir padėk nusivilkti paltą, užsiūk skyles sieloje ir kelnėse, išdžiovink delnais šlapius mano plaukus, lūpomis apsėdimą nuo kūno nuvalyk. Palik gulėti nuogą, bet laimingą, kaip niekad. Paleisk, virves nupjauk tarp manęs ir mano gėdos bei nuodėmių… Tiesiog atidaryk duris ir įsileisk, šalta čia…”

Nebeliko nieko. Tik ašaros. Ir tuščia, nieko verta mano siela. Nieko nebejutau tik beribį skausmą, tą, kuris veržėsi vis gilyn. Nebeišėjo kvėpuot, matyt, jaust, tikėt. Norėjau tik dar labiau jį mylėti, norėjau jį pajausti taip, kaip jaučiau anksčiau, norėjau, bet NEGALĖJAU. Tos mintys žudė mane, ėdė visur, kur tik galėjo. Beliko tik apverkta patalynė, kito vyro kvapas ir pagaliau..didžiulė meilė. Kuri niekada atrodo neišblės, nesumažės ir neišnyks. Bet visgi aplinkybės neleis mums būti tais, kuriais taip norėjome. Neleis giliai įkvėot vienas kito kvapo, pajust degančių lūpų ir niekada nebeleis vėl būti tokiems, kokie buvom. Tas laikas jau praėjo, dabar belieka TIKĖTIS. O aš mirsiu čia. Mirs mano siela ir visi prisiminimai. Nebenoriu kentėti. Nenoriu. Ir Tu įsileisk mane, meile. Ir tu..

:::

- Džei, tau viskas gerai?