meilės/kvepalų maniakė.

Į komentarus

Atleiskit, kad tiek mažai ir, kad rečiau įdėsiu, bet gripas daro savo :)

KvepmaniaK

————————————————————————————-

- Džeine, nespėjau tau pasakyti.. - pradėjo aiškintis Lukas.

- Ko nespėjai? - nesusipratau.

Tikrai nesupratau apie ką jie šneka. Norėjau tik atidaužyt tą šlykštynę.

- Izabelė mano mergina, - nusišypsojo jis.

- KĄ? - užstaugiau.

- Va tą, kalyt, Lukas yra mano vaikinas , - tėškė man į akis.

- Nesvaik, jis netavo vaikinas ir niekada toks nebus, - užstaugiau. - Tu jam šlykšti, ane Lukai?

- Džeine..

- Ne nu negali būti!…

Ne,ne,ne. Dabar jau praradau geriausią draugą. Šūdas. Aš negaliu, koks  bjaurus ir sumautas mano gyvenimas.

Nežinojau ką daryti. Tiesiog apsisukau ir su pasišlykštėjusia nuostaba nuėjau. Dar girdėjau, kaip Lukas bandė mane šaukti, bet Izabelė jį nutildė bučiniu.

Ne nu negaliu kaip ŠLYKŠTU. Juk ji kekšė. Ir aš jos nekenčiu. Kodėl jis taip padarė? Neatleisiu jam . nenene. Jis turės rinktis ar aš, ar ta sutrė.

Nelaukiau Saros, nelaukiau nieko. Ėjau namo. Norėjau greičiau atsigulti į lovą. Norėjau išvis atsijungti. Atsibodo. Man velniškai viskas atsibodo. Kuo toliau, tuo labiau viskas griūna. Viskas, ką per tiek metų pastačiau. Ir kai sugriauni progą turėti tai,apie ką taip seniai svajojai, atrodo,kad vėl teks viską statyti iš naujo. rinkti dalis pamatams,kuriuos jau tūkstantąjį kartą pažadi sau statyti stipresnius.ir pažadi sau,kad nebegriausi jų. Taip būna,kai prarandi progą MYLĖTI. Pamilti tą taip pat stipriai kaip myliu tave,kuris galbūt neskaudins taip stipriai kaip tą darei Tu. Kuris galbūt galėjo būti tas vienintelis,kuris kartu palydėtų saulę,užmigtų šalia, bučiuotų akis,svaigintų alsavimu, ir kurio glėbys būtų saugesnis už visas sienas kartu sudėjus…

 

: : :

Lovoje. Bandau pamiršti, kad esu sušiktoje padėtyje. Mano rankose taip ilgai lauktas arbatos puodalis. Bandau nusiraminti, bet neišeina. Ir manau, kad neišeis. Sunku. Tėvų nėra. Vėl. Paprastai, man neįdomu kur jie yra, bet dabar, kai esu tokia velniškai vieniša, mamos apkabinimas tikrai nepakenktų.. skambutis.

- Klausau? - mano balsas buvo liūdnas.

- Džeine.. - Lukas.

Jau norėjau padėti ragelį, jis tai supratęs sušuko.

- Prašau, tik nepadėk ragelio..reikia pakalbėti.

- Apie ką, Lukai? Apie ką mums kalbėti? - rėkiau.

- Džeine, suprask..aš pamilau ją. Pamilau per tiek mažai laiko. Mes jau senokai susitikinėjam, bet nemaniau, kad tai išaugs į meilę.. - teisinosi jis.

- Na žinai, gal aš ir savanaudė, bet turėsi rinktis. Arba aš, arba ta barakuda.

- Aš nenoriu rinktis, Džei. Tu esi man begalo svarbi, bet ji irgi..

- Lukai, viskas. Aš negaliu patikėti, kad jūs pora. Mano smegenėlės neišneša. Juk ji kekšė. Ji man trenkė, o tu ją gynei..na taip išėjo. Nesiruošiu būti geriausia drauge vaikino, kuris mane paskirs į savo paskutinę vietą.

- Bet tu visada man buvai pirmoje vietoje ir pati tai labai gerai žinai, - jaučiau kaip jis nusišypsojo į ragelį.

- Aš tau pasakiau. Laikas rinktis, mažuti.

patiko (33)

Rodyk draugams